Kategorija: Tėvo dienos sveikinimai

Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių…

Juose pasiklysti man būtų baugu,

Tačiau su tavim aš keliaučiau visur

Mus žmonės pamatę sakytų:

“kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu,

Ar jiedu nebijo piratų piktų?”

O aš atsakyčiau:

“Tėvelio ranka bet kokį begėdį sutramdytų. Va!

Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus,

Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!”

Tėti, tu mano laimė,

Tu mano džiaugsmas,

Tu mano gyvenimas.

Su tėvo diena!

O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,

O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt,

Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,

Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.

Brangūs, Tėveliai, Jūs nepaliaukite šypsotis

Juk mes be Jūsų – upė be vandens,

Tad būkit laimingi, dar pašventins

Dirvos gyvą kvapą savo delnuose. Būkit laimingi, net tada, kai

Jūsų švelnūs pirštai paima dalį

Kančios iš nukamuoto savo artimo kūno.

Būkit laimingi, belaukdami

Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių. Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų

Tad ir dabar prisisėmę ištvermės

Būkit laimingi į kelią išleisdami

Ir savo vyriausius vaikus.

Brangūs, Tėveliai, Jūs nepaliaukite šypsotis

Juk mes be Jūsų – upė be vandens,

Tad būkit laimingi, dar pašventins

Dirvos gyvą kvapą savo delnuose. Būkit laimingi, net tada, kai

Jūsų švelnūs pirštai paima dalį

Kančios iš nukamuoto savo artimo kūno. Būkit laimingi, belaukdami

Vieni kitų iš kur nors begrįžtančių,

Būkit laimingi nešiodami anūkus ant rankų. Tad ir dabar prisisėmę ištvermės

Būkit laimingi į kelią išleisdami

Ir savo vyriausius vaikus.

Siūbuoja gluosnis mano Tėvui,

Šukuoja vėjas plaukus Jam.

Už Jo sveikatą ačiū Dievui —

Lenkiuos už Jį dangaus skliautams. Dainuoja saulėtos palaukės

Dainas, kurias dainavo Jis.

Ir stoviu ašarą nubraukęs —

Dainuoja Jam mana širdis. Ateina laimė per padangę,

Kai Tėvas tiesia man parankę.

Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai

Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas…

Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai,

Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa. Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei,

Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias.

Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei,

Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam Tave mes.