Kategorija: Juokingi tostai

Juokingas tostas

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.

– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.

– Spėk! – siūlo pirmasis.

– Paukščiuką.

– Ne.

– Gėlytę.

– Irgi ne.

– Dabar žinau. Tu laikai arklį.

Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:

– O dabar spėk, kokio jis plauko…

Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:

– Greičiau išskleisk lietsargį.

– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.

– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.

– Bet jis visas kaip rėtis.

– Tai kam tu jį pasiėmei?

– Aš maniau, kad nelis.

Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Juokingas tostas

XVI amžiuje Prancuzijoje mokytojams buvo uždrausta vesti. Tačiau vienas mokytojas nepaklausė šio draudimo ir vedė. Aišku, del to neteko darbo. Jo žmona mokėjo megzti ir iš to užsidirbdavo duonai. Mylintis vyras, neturėdamas ką veikti, ištisas valandas žiurėdavo į dirbančios žmonelės pirštus. Pagaliau jam kilo idėja sukurti mezgimo mašiną arba toką mechanizmą, kuris pavaduotų mylimą žmoną. Jis sukonstravo pirma mezgimo mašiną, kuri imitavo mezgėjos pirštų darbą.

Tad pakelkime taures už karštą meilę žmonai, už meilę, kuri gimdo išradėjus.

Juokingas tostas

Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.

– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė.

– Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?

– O ko verta Meilė be ištikimybės?

– Prieštaravo šioji.

– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija.

– Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.

Tad pakelkime taures už Fantaziją.

Juokingas tostas

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.

– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.

– Vaikau krokodilus.

– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.

– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.

Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:

– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.

– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.

– Kodėl manęs bijai?

– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.

Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

Juokingas tostas

Iš Palangos traukiniu grįžta poilsiautojai. Viena moteris išgirdo knarkimą, sklindantį iš gretimo kupė. Keleivė pastuksena kumščiu į sieną. Knarkimas nutilo. Bet po valandėlės jis vėl pasigirdo. Keleivė vėl stuksena į sieną. Knarkimas laikinai nutyla. Ir taip visą kelionę.

Rytą nusikankinusi keleivė pažvelgė į gretimą kupė ir su priekaištu pasižiūrėjo į vyriškį, gulintį prie tos pačios sienos.

– Aš visą naktį nemiegojau, – pasakė ji liūdnai. – Vis beldžiau į sieną.

– Girdėjau, – atsakė vyras. – Bet aš buvau taip pavargęs, jog negalėjau atsikelti ir ateiti pas jus.

Daugelis atostogautojų patiria įvairiausių nuotykių. Ir nieko čia nėra stebėtino. Tad pakelkime taures už atostogų nuotykius.

Juokingas tostas

Mažas berniukas atėjo pas muzikos mokytoją. Kai jis atidarė smuiko futliarą, mokytojas išsigandęs ir susijaudinęs sušuko:

– Bet juk čia ne smuikas, o automatas.

Berniukas pasikasė pakaušį ir gūžtelėjo pečiais.

– Velniai rautų! – pasakė jis. – Tikrai čia automatas… Įdomu, ką tėtis veiks su smuiku pas tą prekybininką…

Pakelkime taures, kad visi šautuvai ir automatai banditų rankose virstų smuikais!

Juokingas tostas

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:

– Ar prisipažįstate pavogęs arklį?

Čigonas:

– Pone teisėjau, kur jau ten… Aš juk ne vagis, kad vogčiau.

– Papasakokite, kaip buvo.

Einu pamiške, – lėtai dėsto čigonas. – matau, prie takelio guli virvagalis. Paimu tą virvagalį ir nešuosi. Žiūriu, atbėga žmonės ir rėkdami šaukia: „Vagis, vagis! Laikykite vagį!“ Apsidairau, kur gi tas vagis… Ir noriu žmonėms padėti sulaikyti vagį. O jie pripuola prie manęs: „Atiduok, sako, arklį!“ – „Kokį arklį?“ – nustebau. Pakeliu virvę… Ogi iš tikrųjų kitame gale arklys. Negi čia vagystė, pone teisėjau, kad virvagalį radau pamiškėje? O kad kitame virvės gale buvo arklys – aš nepastebėjau…

Tad pakelkime taures už mūsų čigonus – bankininkus, kurie iššvaistė milijonus ir nepastebėjo, kad tai ne jų pinigai, o svetimi. Čigoną teisė, o ar nuteisė – nežinau. O bankininkų čigonų pas mus niekas neteisia.

Juokingas tostas

Dažnai girdime žodį valdžia. Ką tai reiškia? Vieni sako, kad valdžia – nelyginant smėlio laikrodis, po tam tikro laiko reikia versti. Kitų nuomone, valdžia – tai dviratis: vairas aukštai, grandinė – žemai. Treti teigia, kad valdžia kaip arfa: kai didžiosios stygos pertemptos, mažosios nutrūksta. Kai kas valdžią prilygina futbolo aikštei, kurioje kiekvienas stengiasi užimti patogiausią padėtį. Cinikai valdžią prilygina vandens baseinui, kuriame didžiausi gabalai stengiasi iškilti į paviršių.

Už valdžią, kad ir kokia ji būtų.

Juokingas tostas

Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.

– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.

– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.

– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.

Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!

Juokingas tostas

Prie būrelio anglų medžiotojų, susirinkusių medžioti kurapkų, prisiplakė vienas lietuvis. Jis išdidžiai pareiškė, jog esąs taikliausias medžiotojas visoje Lietuvoje.

– Šit, pamatysite,- gyrėsi jis,- pirmą kurapką aš kaip mat nupilsiu.

Virš lietuvio staiga praskrenda išbaidytas plunksnuotis. Nuaidi šūvis. Tačiau paukštis kaip lėkė, taip nulėkė.

– Džentelmenai,- iškilmingai kreipėsi vienas medžiotojas į savo kolegas,- mes buvome tikro tikriausio stebuklo liudininkai. Jūs savo akimis matėte, kaip nuskrido nušauta kurapka.

Taigi pakelkime taures už tai, kad svečiose šalyse iš lietuvių niekas nesišaipytų.