Kategorija: Jubiliejiniai tostai

Jubiliejiniai tostai

Džiaukimės, kad senstame. Džiaukimės, kad penkiasdešimties dar esam palyginti jauni, o šešiasdešimties – dar neseni. Bran­dumas juk yra gyvenimo prasmė. Juk gamta gražiausia ir spalvingiausią irgi yra rudenį.

Todėl tegul rudenėja… Tegul gražiai rudenėja…

Tad pakelkime taures už gražų mūsų metų rudenį!

Jubiliejiniai tostai

Kartą į Rytų valdovo rūmus Birkaše atvyko šokėja su muzikantais. Ji šoko prieš valdovą pritariant liutniai, fleitai ir citrai.

Šokėja šoko ugnies šokį, kardų ir iečių šokį, šoko žvaigždžių šokį bei erdvių šokį. Paskui ji pašoko gėlių šokį. Po to mergina nusilenkė valdovui. Tas paprašė prieiti arčiau ir paklausė:

– Sakyk man, gražuole, grakštybės ir žavesio dukra, kur tu išmokai tokio meno? Kaip tau pavyksta tokiuose ritmuose ir muzikos garsuose paliesti stichiją?

Šokėja dar kartą nusilenkė ir tarė:

– Jūsų didenybe, aš nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Tik gerai žinau: filosofo siela slypi jo mintyse, poeto siela – jo širdyje, dainininko siela skamba jo gerklėje, o šokėjos siela virpa visame kūne.

Tad pakelkime taures už virpulį visame kūne, padarykime pertrauką prie stalo ir, muzikantams padedant, parodykime, kad ir mūsų kūnai dar nesuglebę ir šokio ritmuose gali virpėti siela visame kūne!

Jubiliejiniai tostai

Ūkininko žmona sako vyrui:

– Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį?

– O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras.

Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.

Jubiliejiniai tostai

Kalbasi senutė apie šių dienų jaunimą. Aštuoniasdešimtmetė moterėlė draugužei ir sako:

– Dieve mano, kaip pasikeitė šių dienų jaunimas! Prieš šešiasdešimt metų aš tiesiog negalėdavau pasirodyti gatvėje – visuomet kas nors prikibdavo: tai į šokius, tai į kavinę, tai bent pasėdėti, pasišnekėti kviesdavo. Šiandieninis jaunimėlis – mandagesnis. Dabar galiu bet kuriuo metu vaikščioti gatvėmis – niekas ir negalvoja prie manęs prikibti.

– Ką ten jaunimas, – pritaria bendraamžė. – Jau ir mūsų kartos vyrai pasikeitė. Anądien aš viešėjau pas draugą, su kuriuo susipažinau per pažinčių tarnybą, ir grįžau namo labai nusivylusi… Įsivaizduoji, kavalieriui netgi teko tris kartus per veidą suduoti.

– Jis kibo prie tavęs?

– Ką tu, ką tu? Tiesiog man visą laiką atrodė, jog jis jau miręs.

Tad pakelkime taures už besikeičiančius laikus ir visada išliekančią jauną širdį.

Jubiliejiniai tostai

– Brangusis, juk ant šito suoliuko praėjusį pavasarį mudu pirmą kartą susipažinome ir prisipažinome, kad vienas kitą mylime… Ak, atleisk! Tai buvai ne tu…

– Tai buvau aš… Tiktai čia buvai ne tu, o kita…

Tad pakelkime taures už tai, kad laikai mainos, mes senstame, tik meilė lieka amžina.